Universitetų absolventai plūsta į profesines mokyklas

Mokytojai vis dar senoviškai nevengia savo mokinių pagąsdinti „profke“ lyg tai būtų didžiausias baubas. Tuo metu jaunuoliai – su universiteto diplomu kišenėje, tačiau be darbo – prašyte prašosi į profesines mokyklas, kad išmoktų amato. Aukštasis mokslas atsirūgsta, pradedama suvokti: geriau būti gerai apmokamu specialistu nei vidutinių gabumų vadybininku.

Gyvybiškai trūksta specialistų

Apie tai, kad Lietuvos švietimo sistemoje profesinis mokymas prarado vertę, vis garsiau kalba ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir ekonomistai. Diskusijos apie amato devalvaciją kasmet ypač paaštrėja per stojimo į aukštąsias mokyklas bumą, kai universitetų ir kolegijų auklėtiniais pretenduoja tapti visi, įstengę baigti vidurinę.

Tuo metu darbdaviai skambina pavojaus varpais: šalyje gyvybiškai trūksta savo srities specialistų, turinčių ne tik teorinių žinių, bet ir praktinę nuovoką.

Tačiau reabilituoti smukusį profesinio mokslo prestižą kur kas sunkiau, nei norėtų švietimo sistemos strategai.

Diplomas – dėl mados

Kalbant apie profesinį mokymą, dažnai pateikiamas Vokietijos pavyzdys. Šios šalies ūkio struktūra daug kuo panaši į Lietuvos – abiejose valstybėse labai svarbi apdirbamoji pramonė. Pažvelgus į specialistų profesinį rengimą Lietuvoje ir Vokietijoje atrodytų, kad abiejų šalių sistemos beveik vienodos. Tačiau yra vienas esminis skirtumas: vokiška piramidė Lietuvoje apversta žemyn galva.

Didžioji dalis vokiečių, baigę mokyklas, įsijungia į profesinio rengimo tinklą – tai neužkerta kelio vėliau stoti į universitetą. Tuo metu Lietuvoje į aukštąsias mokyklas priimama maždaug tiek pat jaunuolių, kiek baigė mokyklą. Kam vaikinui, kuris turi talentą remontuoti automobilius, aukštasis išsilavinimas? Dėl mados?

Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorė Rita Pečiukaitytė pastebėjo, kad profesinio mokymo prestižas smuko dar sovietų okupacijos laikais. Susiformavo nuomonė, kad tie, kurie renkasi profesines mokyklas, yra arba tinginiai, arba turi kokių nors priklausomybių, sveikatos sutrikimų.

Stebinantis eksperimentas

Pastebima, kad šiandien universiteto diplomas yra ne tiek įgytų žinių liudijimas, kiek žmogaus asmeninių savybių iliustracija. Jei sugebėjai baigti universitetą, vadinasi, esi darbštus, pareigingas, organizuotas.

Tačiau geras žmogus – ne profesija. Todėl Lietuvoje prasideda atvirkštinis procesas: po studijų universitete ar kolegijoje darbo pagal specialybę nesusiradę jaunuoliai stoja į profesines mokyklas tam, kad įgytų antrą profesiją.

Iš 850 Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro auklėtinių net 75 turi aukštojo mokslo diplomus.

„Pavyzdžiui, yra baigusių teisę Mykolo Romerio universitete, – pasakojo R.Pečiukaitytė. – Pernai atlikome eksperimentą ir netikėtai surinkome net tris mokinių, kurie pas mus įstojo po aukštojo mokslo, grupes.

Tačiau šiemet tokio bandymo turbūt nebekartosime: Švietimo ir mokslo ministerijai tai nepatinka. Ir tai suprantama – juk valstybė jau sumokėjo už tų žmonių mokslą. O profesinis mokymas Lietuvoje nemokamas, be to, pažangiausi mokiniai gali gauti 96 litų per mėnesį stipendiją.
Jei užsieniečiui papasakotum, kad pas mus jaunuoliai po aukštojo mokslo pasirinko profesinį, tai formuotų labai prastą mūsų švietimo sistemos įvaizdį ir bylotų apie neefektyvumą – negalima šitaip mėtyti pinigų.“

Amatus reabilituoja ES pinigais

R.Pečiukaitytė džiaugėsi, kad aukščiausi šalies pareigūnai ir ekonomikos specialistai viešai vis garsiau kalba apie profesinio mokymo svarbą. Reikėtų, kad jų pavyzdžiu pasektų ir vidurinių mokyklų pedagogai bei vaikų tėvai, kuriems profesinės mokyklos vis dar kelia siaubą.

„Mokyklose labai trūksta profesinio orientavimo, vaikų įgūdžių ir polinkių stebėjimo. Būtina, kad pedagogai suprastų, jog negalima gąsdinti vaikų. Dabar gi dažnai sakoma: „Jei nesimokysi ar neklausysi – eisi į profkę, suprask, tai yra didžiulė negarbė. Vaikams nupiešiamas vaizdas, kad profesinės mokyklos yra apšepusios, įsikūrusios kur nors pusrūsyje, o vaikai amato mokosi prie senų staklių“, – apgailestavo R.Pečiukaitytė.

Kai kurias specialybes prikelti naujam gyvenimui padeda Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšos. Pavyzdžiui, 2,5 mln. litų ES lėšų investavus į kirpėjo, dekoratyvinės kosmetikos ir auklės specialybes, smarkiai išaugo į jas stojančių mokinių gretos.

„Pastaraisiais metais profesiniam mokymui skiriami didžiuliai ES pinigai. Bet apie tai kalbama nepakankamai garsiai, potencialių mokinių tėvai apie tai iš esmės nieko nežino. O realybė tokia, kad daugumos profesinių mokyklų būklė kur kas geresnė nei vidurinių mokyklų: jos sutvarkytos, renovuotos, jaukios ir pan.“, – atkreipė dėmesį R.Pečiukaitytė.

Atranda save ir tampa lyderiais

Šiomis dienomis R.Pečiukaitytė pasirašė sutartį dėl naujos technikos pirkimo: gavus dar 7 mln. litų ES paramą bus gerinamos mokymosi sąlygos būsimiems fotografams, floristams, apeigų ir švenčių organizatoriams, meno dirbinių iš odos gamintojams.

„Gimnazijose ar licėjuje mokinys pats yra labai motyvuotas mokytis, o mums tenka sužadinti tą motyvaciją. Tačiau matome, kaip vaikai pas mus pražysta, kaip jie atsiskleidžia. Mokykloje jie galbūt buvo nurašyti, o pas mus atranda save ir netgi tampa lyderiais“, – džiaugėsi R.Pečiukaitytė.

Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras prieš dvi savaites rengė padėkos vakaronę labai gerai ir gerai besimokančių vaikų tėvams.

„Vaikai dėkojo, kad tėvai leido jiems stoti į profesinę mokyklą, nors svajojo, kad jų atžalos studijuotų teisę ar vadybą. Tačiau pamynė savo ambicijas ir netrukdė vaikui rinktis fotografiją. Viena mergina troško tapti dizainere, nes labai mėgo piešti. Tėvai įsivaizdavo kitokią jos ateitį, tačiau neprieštaravo, kad ji stotų pas mus į siuvimą“, – įspūdžiais dalijosi R.Pečiukaitytė.

Ne paskutinis, o tik pirmas laiptelis

„Dar neįsisąmoninome, kad profesinė mokykla – ne paskutinis, bet viso labo pirmas laiptelis. Įgijus praktinių gebėjimų galima stoti ir į aukštąją mokyklą – tada būsi pats geriausias specialistas, savo srities profesionalas“, – sakė Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro vadovė.

Ji gali pažerti pavyzdžių, kai centro auklėtiniai, baigę mokslus, ima studijuoti universitetuose. Pavyzdžiui, mokinys, baigęs siuvėjo specialybę, jau žino visų mazgų siuvimo technologijas, gaminio surinkimo technologiją. Tada jis stoja arba į Vilniaus dailės akademiją, arba į Kauno technologijų universitetą.

„Viena mūsų auklėtinė Vilniaus dailės akademijoje studijuoja magistrantūrą. Iki šiol bendradarbiaujame – ji mums kuria kolekcijas. Džiaugiamės, kai ji pasakoja, kaip gera ir lengva mokytis akademijoje, išmanant technologiją. Pavyzdžiui, universitetuose besimokantiems studentams prireikus ką nors susiūti, samdomi siuvėjai. Po to studentai tai pristato kaip savo darbą. O mūsų mokinys, pradėjęs studijuoti, jau žino, kaip ir kas daroma. Tai iš tikrųjų geras specialistas, meistras“, – lygino R.Pečiukaitytė.

Ji atkreipė dėmesį, kad centro auklėtiniai mokosi pagal tą pačią vidurinio ugdymo programą, laiko brandos egzaminus. Kai kurie – ir valstybinius: „Maždaug 10 proc. auklėtinių iškart stoja į aukštąsias mokyklas, o susitikus po dešimties metų paaiškėja, kad jau beveik pusė jų yra dar ką nors papildomai baigę.“

R.Pečiukaitytė džiaugėsi, kad centro auklėtiniai lengvai įsilieja į darbo rinką: „Kosmetologams, kirpėjams darbą rasti nėra jokių problemų. Auklių poreikis – milžiniškas. Siuvėjų paklausa – iš viso be krašto, galėtume dešimt kartų daugiau parengti. Tačiau vaikai nenoriai renkasi šią specialybę, mat susiformavo įvaizdis, kad siuvimo pramonė smarkiai išnaudoja žmones.“

Specialistai uždarbiu nesiskundžia

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas atkreipė dėmesį į biblinę tiesą, kuri sako, kad žmogus, turintis darbo įgūdžių, tarnaus karaliui: „Vadinasi, dar prieš porą tūkstančių metų buvo labai aiškiai suvokta, jog kiekvienas žmogus, gebantis gerai atlikti savo darbą, bus vertinamas.“

Stažavęsis Vokietijoje jis įsitikino, kad profesinio orientavimo sistema ten pradeda veikti dar mokykloje.

„Įmonių atstovai lankosi mokyklose, bendrauja su pedagogais ir vaikais. Mokiniai vyksta į įvairias gamyklas, kuriose susipažįsta su įvairių darbų specifika“, – kalbėjo D.Arlauskas.

Jis pažymėjo, kad Vakarų pasaulyje geru uždarbiu gali pasigirti inžinieriai ir aukštos kvalifikacijos specialistai – siuvėjai, statybininkai, šaltkalviai, elektrikai ir pan.

Panašios tendencijos, jo manymu, atkeliauja ir į Lietuvą.

„Anksčiau pas mus nebuvo amato specialistų poreikio, verslas orientavosi į schemą „pirk–parduok“, todėl visi norėjo tapti vadybininkais, teisininkais arba socialiniais darbuotojais. Bet dabar atsirado užsienio investuotojų, steigiamos įmonės, ateina aukšto lygio technologijos, žmonės pradėjo statyti namus, perka gerą buitinę techniką, naujus automobilius, pageidauja dizainerio siūtų drabužių, nori madingai apsikirpti ir už šias paslaugas noriai moka pinigus“, – sakė D.Arlauskas.

Jis prisiminė, kaip ieškojo specialisto, kuris galėtų iškloti prie namo plyteles: „Pradėjau tyrinėti rinką, man rekomendavo vieną meistrą, dirbantį su verslo liudijimu. Pasamdžiau ir jis darbą atliko taip, kaip nė viena įmonė nesugebėtų. Aišku, atitinkamai ir sumokėjau. Tačiau tokie žmonės graibstomi, jų reikia laukti eilėse. Kiek žinau, geram staliui irgi mokama ojojoj kiek.“

Geram meistrui klientų netrūksta

R.Pečiukaitytė atkreipė dėmesį, kad, jei sekasi, profesinių žinių įgiję mokiniai net steigia savo verslus ir nepatiria samdomo darbuotojo dalios.

„Ne be reikalo į kirpėjo, higieninės kosmetikos specialybę stoja daug žmonių. Mūsų mokytojos, turinčios kirpėjo specialybę, pabrėžia, kad duonos visada turės – dar ir sviestuko ant jos. Jei esi specialistas, klientų netrūks.

Be to, niekas nedraudžia būti universaliu: būni kirpėjas, tačiau tobuliniesi, baigi kosmetikos specialybę, siuvėjo, manikiūrininko – tada gali jau vadintis stilistu. Floristas, gyvenantis šalia miško, jau gali organizuoti mažą verslą ir iš gėrybių kurti puokštes. Kaip ir visur: svarbiausia – noras ir meilė savo darbui“, – tikino R.Pečiukaitytė.

69 valstybinės ir 3 nevalstybinės profesinio mokymo įstaigos Lietuvoje siūlo apie 480 įvairių pirminio profesinio mokymo programų. Jas gali rinktis žmonės, neturintys profesinės kvalifikacijos, taip pat ir neturintieji pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo – jį galima įgyti kartu su profesija.

Į profesines mokyklas šiemet planuojama priimti 19,3 tūkst. moksleivių, kartu su profesija siekiančių įgyti pagrindinį, vidurinį išsilavinimą ar jau turinčių brandos atestatą.

Įžiūri tik privalumus

Grupės ŽAS narys Linas Zareckas-Choras neabejoja, kad profesinis mokymas gali pakloti tvirtus pamatus ateičiai. 1989 metais jis įstojo į Vilniaus elektronikos technikumą – programavimo specialybę.

Tuo metu mokyklose vyko planavimas, kiek vaikų eina į vidurinę, kiek į profesinę, kiek į technikumus. Mano vidurkis penkiabalėje sistemoje siekė 4,4 balo, tačiau už esą blogą elgesį buvau priverstas išeiti. Tada buvo skaudu, bet dabar matau vienus privalumus: baigiau vidurinės mokyklos kursą ir dar įgijau specialybę“, – sakė L.Zareckas-Choras.

Du trečdaliai jo kurso draugų iškart stojo į aukštąsias mokyklas. „O aš nuėjau dirbti, nes tuo metu nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Kai susiformavau, supratau, kur link einu, 2003 metais įstojau į universitetą Vilniuje ir metams gavęs stipendiją išvažiavau mokytis į Vokietiją, – kalbėjo tarptautinio verslo vadybos diplomą turintis vyras. – Mano brolis irgi mokėsi profesinėje mokykloje. Jis iki šiol dirba pagal įgytą specialybę, plius baigė aukštąjį.“

Būdas išgryninti, ko nori

Seimo narys, operos solistas Vytautas Juozapaitis savo kelią irgi pradėjo profesinio mokymo įstaigoje – Vilniaus 26-ojoje technikos mokykloje (dabar – Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla).

1982 metais ją baigė su pagyrimu ir įgijo staliaus kvalifikaciją.

„Tai buvo labiau priverstinis sprendimas: po vidurinės į teisę universitete neįstojau, todėl proftechninė mokykla tapo būdu išvengti sovietinės kariuomenės. Nepaisant to, šią mokyklą prisimenu su didžiausiu dėkingumu: gavau profesiją, kuri nežinia kada gali praversti, supratimą apie darbininko gyvenimą ir užtikrintumą, kad duonai tikrai užsidirbčiau“, – kalbėjo V.Juozapaitis.

Jo įsitikinimu, patirtis profesinėje mokykloje sudėlioja prioritetus ir padeda apsispręsti, kokį darbą iš tikrųjų norėtum dirbti. „Profesinė mokykla gali būti tik pirmas laiptelis: pavyzdžiui, vienas mano kurso draugas šiandien yra žymus istorikas – mokslų daktaras, kitas – kunigas, trečias – vieno miesto policijos komisaras. Žmonės, kurie svajojo ką nors pasiekti, tai ir padarė“, – užtikrino į politiką pasukęs operos solistas.

Profesinę mokyklą jis siūlo išbandyti tiems, kurie blaškosi, neapsispręsdami, kokią specialybę rinktis: „Tai – pats geriausias būdas išsigryninti ir suprasti, ko nori gyvenime. Siekti ko nors, nežinant, ar tikrai to nori, yra kančia.“

Suomijos pavyzdys

Geriausių mokymo sistemų pasaulyje reitinge, kurį 2012 m. paskelbė Didžiosios Britanijos laikraštis „The Times“, pirmoji vieta atiteko Suomijai.

Šioje šalyje profesines mokyklas renkasi daugiau nei 50 proc., kolegijas – apie 25 proc., studijas universitetuose – 20 proc. abiturientų. Tačiau nemažai jaunuolių, baigę profesines mokyklas, vėliau įstoja į universitetus – įgijusių aukštojo mokslo diplomus Suomijoje ne ką mažiau nei Lietuvoje.

Pagrindinis išsilavinimas Suomijoje trunka devynerius metus. Jei baigus pagrindinę mokyklą mokomasi toliau, tai galima rinktis tarp vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos ir profesinio mokymo įstaigos.

Vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos mokinius atsirenka savarankiškai, vadovaudamosi Švietimo ministerijos nustatytais kriterijais. Vidurinis išsilavinimas, kartu įgyjant profesinę kvalifikaciją, trunka trejus metus.

Profesinę kvalifikaciją galima įgyti ir atliekant gamybinę praktiką, kai atitinkamose institucijose mokoma ir teorijos. Be to, profesinę kvalifikaciją galima įgyti ir išlaikius kompetencijų testus, nepriklausomai nuo to, kaip profesiniai įgūdžiai buvo įgyti.

Šaltinis: Technologijos.lt http://www.technologijos.lt/n/svietimas/S-33087/straipsnis/Universitetu-absolventai-plusta-i-profesines-mokyklas?l=1&p=1